Šventojo Rašto Pradžios knygoje yra pasakojimas, kaip žmonės Šinaro krašte nutarė pasistatyti miestą ir dangų siekiantį bokštą (Pr 11,1-9); jie siekė išgarsėti visame pasaulyje. Toks yra vien puikybe besivadovaujantis žmogus; jam Dievo nereikia, nes jis pats save laiko visa žinančiu ir visa galinčiu dievu. Kaip pasakojama Pradžios knygoje, šio miesto ir bokšto statytojai greitai pradėjo nesusikalbėti ir nepastatę dangų siekiančio bokšto išsisklaidė po pasaulį. Ką Dievo žodis šiuo pasakojimu nori mums pasakyti?
Po karo protingiems Europos politikams kilo sumanymas suvienyti Europą. Šis sumanymas buvo realizuojamas gražiu Europos Sąjungos projektu. Šio projekto pamatu turėjo tapti krikščioniškosios vertybės – tikėjimas į Dievą ir pagarba žmogui. Tačiau netrukus atsirado politikų. kurie nenorėjo kad šiame projekte vietą turėtų ir Dievas. Jo vietą turėjo užimti marksizmu alsuojantis žmogus, ir netrukus pamatėme kaip graži statyba pradėjo aižėti.
Prieš dvidešimt penkerius metus mes pradėjome statyti bokštą, kurio vardas Lietuva. Mes turėjome daug gražių sumanymų ir pasiryžimų atstatyti po priespaudos tokią Lietuvą, kad joje gyvenantieji žmonės būtų laisvi ir laimingi. Tačiau ir mes bestatydami užmiršome pagrindinį veikėją – pasaulį kuriančią ir palaikančią Dievo Dvasią. Užmiršome ir pradėjome nesusikalbėti ir, kas dar blogiau, pradėjome išsivaikščioti ir šitam išsivaikščiojimui nesimato galo.
Šiandien gerus Lietuvos žmones tiesiog glumina akivaizdus žmonių nesusikalbėjimas. Nesusikalba politinės partijos, nesusikalba valdantieji su eiliniais piliečiais, darbdaviai su darbininkais.
Nesusikalbėjimas išvirsta į abipusius kaltinimus, o pikti kaltinimai žmones skaldo ir stumia į nusivylimo aklavietę. Tuomet belieka gerti alkoholį arba laimės ieškoti svetur. Alkoholizmas ir masinė emigracija – tai pasekmės, kai bokštas statomas be Dievo.
Visa tai, ką matome Europoje ir Lietuvoje, vyksta ir pavienių žmonių gyvenimuose. Tikėjimo griūtis visuomet pranašauja apie būsimo gyvenimo griūtį.
Prieš savaitę Vilniuje vyko Dievo Gailestingumo kongresas, ir jo metu matėme daug gerų vaizdų: daug linksmai nusiteikusių ir patarnauti pasiruošusių savanorių, šimtus Susitaikinimo sakramentą teikiančių kunigų, matėme galingą eiseną nuo Seimo rūmų iki katedros aikštės su Dievo Gailestingumo paveikslu, ir katedros aikštę sausakimša žmonių, susibūrusių ne į alaus šventę, bet maldai už Lietuvą. Buvo daug nepakartojamų akimirkų, kurios liudijo, kad mes nesame tokie beviltiški, tik reikia, kad kažkas išvestų mus iš tamsos į šviesą.
Prieš du tūkstančius metų, kai tautos vyresnieji pasmerkė Jėzų ir jį nukryžiavo, buvo daugiau nevilties ir pasimetimo, negu jo yra nūnai. Anuomet net artimiausi Jėzaus mokiniai išsigando ir pasimetė, tarsi nebūtų girdėję savo Mokytojo žodžių, kas nutiks Jeruzalėje, kur jis bus nužudytas, bet trečią dieną prisikels.
Jėzus buvo pažadėjęs, kad nuėjęs pas Tėvą atsiųs mokiniams Globėją -Šventąją Dvasią, kuri visko išmokys ir viską primins (plg. Jn 14,26). Prisikėlusiojo Jėzaus paraginti mokiniai susirinkę draugėn meldėsi ir laukė Šventosios Dvasios atsiuntimo.
Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių ugnies pavidalu ir perkeitė jų širdis. Staiga jie suvokė, ką turi daryti. Tą pačią dieną Petras ir jo draugai pakrikštijo apie tris tūkstančius vyrų bei moterų. Iš Šventosios Dvasios veikimo gimė krikščionių bendruomenė – Bažnyčia. Šiandien ji yra labai didelė, po Kristaus vėliava subūrusi kelis milijardus krikščionių.
Sekminės duoda atsakymą, ką mes visi šiandien turime daryti, kad keistųsi Lietuvoje žmonių nuotaikos ir kad ne tik neišsivaikščiotume, bet sugrįžtume ir statytume tai, ką įkvepia Dievo Dvasia. O ji visuomet primins, kad žemiškoje tikrovėje neužmirštume Jėzaus pažado mus nusivesti į Tėvo namus.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
